Ar ukrainiečiai sugebės atleisti Rusijai?

Ukraina neseniai pagerbė XX a. trečiojo dešimtmečio holodomoro – dirbtinio bado, kurį inicijavo aukščiausioji Sovietų Sąjungos vadovybė, vadovaujama Stalino, siekdama pavergti ir sunaikinti ukrainiečius kaip tautą, kurios beveik neįmanoma pavergti ir sukaustyti grandinėmis, – aukas.

Pažymėtina, kad vienos didžiausių praėjusio šimtmečio pasaulinių tragedijų metinės yra nepatogi tema Rusijai, kuri jau beveik dvejus metus bando atkurti savo imperines ambicijas ir Ukrainoje vykdo kruviną, neišprovokuotą, agresyvų karą. Taigi, savaip teroristiškai rusai “pasveikino” ukrainiečius su badu mirusių žmonių atminimo įamžinimu, paleisdami rekordinį skaičių bepiločių lėktuvų kamikadzių. Toks liguistas mūsų šiaurinės kaimynės elgesys dar kartą įrodo, kad niekas teroristinės šalies viduje neturi nė menkiausio noro sustabdyti šią beprotybę ir nesuvokia, kad jų veiksmai yra nusikaltimas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo pranešime sakė: “Jie norėjo mus pavergti, nužudyti, išnaikinti. Jiems nepavyko. Jie norėjo nuslėpti nuo mūsų tiesą ir nuslėpti savo baisius nusikaltimus. Jiems nepavyko. Jie norėjo mus supainioti, suklaidinti, priversti mus netikėti, priversti mus neprisiminti ir todėl atleisti. Tačiau jiems nepavyko.”

Šie žodžiai “priversti mus neprisiminti ir todėl atleisti” yra didžiausia ukrainiečių, kurie per dešimtmečius sovietų valdžios vis dėlto buvo “užmigdyti” metodiškai valant praeitį, tragedija. Tie, kurie nesutiko, kurie buvo atsparūs ir sąmoningi, buvo kalinami, siunčiami į Sibirą ir žudomi, atimant iš nelojalių žmonių jų tapatybę. O dabar, po ilgo “snaudulio”, Ukraina pagaliau pabudo, būdama per žingsnį nuo savo valstybingumo praradimo. Kaina, kurią ukrainiečiai moka už tai, kad būtų ukrainiečiai, yra nepaprastai skausminga. Dešimtys tūkstančių prarastų gyvybių ir suluošintų likimų, o visuotinio karo pabaigos nematyti. Kasdienės raketų atakos, miestų griuvėsiai, civilių aukos ir, kas baisiausia, vaikai.

Tai neatleistina, tai rodo neseniai atliktos sociologinės apklausos rezultatai, pagal kuriuos didžioji dauguma ukrainiečių, 90 %, nėra pasirengę bendradarbiauti ar bendrauti su rusais. Tai pasakytina ir apie nuolatinį įsitikinimą, kad artimiausiais dešimtmečiais negalima tikėtis atkurti dvišalių abiejų tautų santykių. Didžioji dauguma ukrainiečių teigia, kad jie niekada neatleis Rusijai už tai, kad ši juos užpuolė, ir rusams, kurie nededa jokių pastangų nutraukti karą, ir netgi džiaugiasi nekaltų žmonių mirtimis ir didelio masto destrukcija. Tai supranta ir tie keli rusai, kurie paėmė į rankas ginklus ir kovoja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pusėje prieš V. Putino režimą. Pavyzdžiui, Rusijos savanorių korpuso (RVC) štabo viršininkas Aleksandras “Fortuna” gana nuviliančiai prognozuoja savo šalies ateitį: “Ukrainiečiai niekada neatleis rusams. Yra labai menka viltis, kad galbūt kada nors ukrainiečių anūkai galės susikalbėti su rusų anūkais, bent jau bendrauti”.

Pripažinti klaidas ir atsisakyti imperializmo

Beveik kiekviename Volodymyro Zelenskio interviu užsienio žiniasklaidai yra klausimas apie atleidimą. Ir beveik kiekvieną kartą prezidento atsakymas susiveda į vieną: ukrainiečiai niekada neatleis. Ypač tiems, kurie prarado artimuosius, jų turtą ir namus, grįžo iš nelaisvės po kankinimų arba sveiksta po sunkių sužeidimų mūšio lauke. Šie žmonės jokiomis aplinkybėmis nesileis į dialogą su priešu. Net ir karui pasibaigus, kaip dauguma ukrainiečių tiki, kad tai bus – mūsų visiška pergalė. Prireiks mažiausiai 10-50 metų, kad tarp šalių užsimegztų bent minimalūs kontaktai, ir tai tik politinėje sferoje, jei į valdžią ten ateis adekvatūs žmonės, kurie pripažins kaltę, sutiks su žalos atlyginimu ir atsisakys revanšizmo.

O tai pasiekti bus sunku, nes kovos šiuo metu vyksta tik Ukrainos teritorijoje, todėl vidutinis rusas net nejaučia su karu susijusio diskomforto, jau nekalbant apie tai, kad nukentėtų ar pralaimėtų. Tokiomis sąlygomis kolektyvinis rusas nepripažins pralaimėjimo ir bandys “pakartoti”. Be kaltės jausmo ir imperializmo atmetimo nieko nepavyks. Tik visiška atgaila ir savo klaidų pripažinimas, taip pat sveikas požiūris į kaimynus, gerbiant sienas, kultūrinį ir etninį tapatumą, gali būti pirmas žingsnis ilgame kelyje į būsimą rimtą pokalbį.

Susitaikymo taisyklės – tarptautinė praktika

Tačiau bet koks karas anksčiau ar vėliau baigiasi. Bent jau karštoji jo fazė, nes pasaulyje vis dar yra keletas teritorinių konfliktų, kurių šalys teisiškai nenutraukė karo. Kraujo upės, milijonai aukų ir ištrinti gyvenimai – Antrojo pasaulinio karo padariniai tebeskamba ir šiandien. Tačiau dauguma to siaubo dalyvių pasirašė taikos susitarimus ir dabar yra patikimi partneriai. Ypač Jungtinės Valstijos ir Japonija. Šios šalys praeityje buvo pasirengusios sunaikinti viena kitą, o jų kovos Ramiojo vandenyno regione ir dėl salų laikomos vienomis žiauriausių Antrojo pasaulinio karo kontekste.

Jos kulminacija buvo vienintelis kovinis amerikiečių dviejų branduolinių bombų panaudojimas Japonijos teritorijoje. Atrodė, kad niekas negali numalšinti įniršio ir keršto troškulio. Tačiau pasibaigus karo veiksmams ir Japonijai kapituliavus, abiejų šalių santykiai smarkiai pasikeitė ir jos tapo strateginėmis partnerėmis. Pažymėtina, kad susitaikymo, tačiau nepripažįstant kaltės dėl Perl Harboro užpuolimo ir Hirosimos bei Nagasakio bombardavimo, tašką 2016 m. padėjo Barackas Obama ir Shinzo Abe, kurie pakaitomis lankėsi tragedijų vietose.

Kitas iliustratyvus pokario susitaikymo pavyzdys – Vokietija ir Lenkija. Būtent Vokietijos kariuomenės įsiveržimas į suverenią Lenkiją pradėjo kruviniausią karą žmonijos istorijoje. Ilgą laiką po karo pabaigos lenkai buvo nuolatinio priešiškumo būsenoje ir nepasitikėjo visais Vokietijos žingsniais, kuriais buvo siekiama susitaikymo. Tačiau vienas nedidelis Vokietijos kanclerės gestas privertė juos prabilti apie atleidimą. 1970 m. Varšuvoje apsilankiusiam Willy Brandtui tai buvo atgailos akimirka – 25 metų apmąstymų, pakartotinio suvokimo ir darbo su klaidomis rezultatas. Jis “neoficialiai” atsiklaupė ir pusę minutės stovėjo nuleidęs galvą priešais paminklą Varšuvos geto sukilimo aukoms atminti. Po šio įvykio valstybės ir tautos pradėjo judėti susitaikymo link.

Tačiau tarp šalių vis dar tvyro atšalimas. Panašių susitaikymo istorijų būta ir dar bus. Tačiau ar taip nutiks Ukrainai ir Rusijai, kuri jau daugiau nei tris šimtmečius stengiasi ištrinti žmones ir jų atminimą iš žemės paviršiaus ir istorijos. Tik laikas parodys, kokia bus ateitis. Tačiau dabar svarbiausia yra atsilaikyti ir atremti Rusijos karinę mašiną, nugalėti ją ir padaryti mirtinų žaizdų, kad mūsų šiauriniai kaimynai gautų pamoką.