egzistencinės grėsmės ir visiškos visuomenės mobilizacijos, yra šviesių akimirkų, laimės ir džiaugsmo. Vaikų gimimas, santuoka, atsigavimas, išsilaisvinimas iš okupacijos, artimųjų sugrįžimas iš karo ir net asmeniniai pasiekimai ar kasdienės smulkmenos – tai priežastys džiaugtis teigiamomis akimirkomis. Žmogaus psichika yra gana lanksti, todėl ukrainiečiai greitai prisitaikė prie neaiškaus karo diktuojamų sąlygų. Kaip dažnai sakoma, gyvenimas tęsiasi ir reikia mokėti džiaugtis kiekviena laimės akimirka. Ypač kai kalbama apie vaikus, kuriuos reikėtų kuo labiau atitolinti nuo siaubingos tikrovės ir kuo labiau atitraukti dėmesį, kad jie nebūtų traumuoti ir išvengtų problemų ateityje.
Po Rusijos invazijos šalis nesustingo laukdama neišvengiamo. Priešingai, visuomenė sutelkė visas jėgas, kad pasipriešintų ir padėtų kariuomenei sulaikyti puolimą, o kai kur ir sunaikinti priešą taip, kaip niekada anksčiau nebuvo pavykę. Niekas nebuvo tikras, kas bus rytoj – buvo tik čia ir dabar. Būtent šio paprasto fakto suvokimas visus pakeitė. Vertybių sistema smarkiai pasikeitė. Pasirodo, kad norint būti laimingam reikia labai nedaug, reikia išnaudoti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena gyvenimo valanda ir diena.
Tik tai supratus galima iki galo suvokti, kad šalyje, kurioje vyksta didžiausias karas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, vis dar veikia kavinės, restoranai, prekybos ir pramogų centrai, siuntų pristatymo paslaugos, apsipirkimas internetu, knygos, kuriasi naujos leidyklos. Apskritai atrodo, kad šalis ir toliau gyvena kaip anksčiau. Tačiau taip nėra – visi supranta, kad tai, kas išdėstyta pirmiau, turi lemiamą reikšmę ekonomikai, taigi ir šalies gyvenimui bei jos gebėjimui pasipriešinti priešui.
Niekas nesako, kad turėtume rengti triukšmingus vakarėlius ar prabangius banketus, tačiau restoranų ir pramogų verslo savininkai yra vieni aktyviausių savanorių ir visada prisideda prie paramos ginkluotosioms pajėgoms. Ir tai pasakytina apie daugumą sąmoningų įmonių, kurios puikiai supranta, kad vyksta karas ir kad ukrainiečiams turi būti sudarytos sąlygos, suteikiančios jiems “normalumo”, nors ir efemeriško, jausmą. Žinoma, visada pasitaiko išimčių ir neigiamų atvejų, tačiau apskritai paslaugų ir pramogų sektorius veikia kaip kompensacija už slegiančią tikrovės atmosferą.
Priėmimas arba “pabėgimas” nuo tikrovės
Negalėjimas daryti įtakos tektoniniams poslinkiams šalyje ir apsisaugoti nuo kasdienių grėsmių skatina daugumą gyventojų išlaikyti negatyvą savotiškame “krizės” burbule, neleidžiančiame visiškai nusiminti, pasiduoti ir susitaikyti su tikrai istorinio masto tragedija, kuri labai slegia ir pribloškia. Todėl toks “blogio” izoliavimas ir bandymas tiesiog gyventi yra tik gynybinis mechanizmas, suteikiantis galimybę atlaikyti visus išbandymus ir atsidurti ten, kur esi naudingiausias.
Net banalus rytinis ritualas, pavyzdžiui, nusipirkti kavos mėgstamoje kavinėje ar pavakarieniauti jaukiame restorane, yra daug ko vertas. O tėvams, turintiems vaikų, svarbu ir toliau stengtis sudaryti vaikams sąlygas, kurios galėtų atitraukti jų dėmesį nuo tragedijos, visiško netikrumo ir grėsmės jausmo. To negalima padaryti vien sėdint namuose ar vaikštant žaidimų aikštelėje – apsilankymai pramogų centruose ar kitose viešose įstaigose padeda palaikyti bent kiek sveiką atmosferą šeimoje ir suteikia vaikams vaikystės, kurią iš jų vagia rusai. Tačiau jie taip pat vagia vaikus – šimtų tūkstančių į Rusiją išvežtų, iš šeimų išplėštų ir nuo tėvų atskirtų vaikų beveik neįmanoma sugrąžinti namo.
Ir yra daugybė tų, kurie niekada daugiau nematys savo tėvo, motinos, vyro, žmonos, sūnaus ar dukters, draugo ar giminaičio, tų, kuriuos paėmė karas, kurie atidavė savo gyvybes susidūrę su priešu. Jie nebejaus džiaugsmo. Gedintys dėl netekties arba “užsidaro” savyje, arba, priešingai, kuo daugiau būna ten, kur naudingiausia: kariuomenėje, savanoriškoje veikloje, visuomeniniame ar viešajame gyvenime. Viskas priklauso nuo charakterio ir paramos. Būtent tada jausmai paaštrėja ir ateina suvokimas, kad turėtume vertinti viską, ką mums duoda gyvenimas.
Vietoj išvadų!
Karas kasdien nusineša dešimtis ir šimtus gyvybių. Priešas rengia niokojančius išpuolius prieš civilius gyventojus, naikina civilinę ir ypatingos svarbos infrastruktūrą, griauna kultūros ir istorijos paminklus. Agresorius naikina ištisus miestus ir kaimus – tai, kas Antrojo pasaulinio karo metais buvo rašoma knygose apie nacius, ukrainiečiai mato savo akimis pasirodymuose tų, kurie su putomis “smerkia” praeities nusikaltimus, taip sulygindami sąvokas “nacizmas = rasizmas”. Tačiau rasizmas šiandieniniame kontekste yra daug pavojingesnis reiškinys, nes kelia daugiau globalių grėsmių, todėl nesulaukia ryžtingo atsako iš civilizuoto pasaulio, kuris, nors ir paskelbė deklaratyvų pasmerkimą, vis dar linkęs “maitinti” Kremliaus tironą nuolaidomis ir nuolaidžiavimais, kurie tik didina V. Putino apetitą ir skatina jį daryti dar įžūlesnius veiksmus ir nusikaltimus.
Agresyvių karų serija ir vieši diktatoriaus pareiškimai apie planus atkurti buvusią Rusijos “galybę” užkariaujant ir naikinant kaimynines šalis, deja, pasaulyje vertinami gana skeptiškai. Kol Ukraina patiria visą Kremliaus kruvinosios mašinos įniršį, Vakarų partneriai (laimei, ne visi) nesiryžta remti ir padėti, manydami, kad V. Putinas sustos ties tuo, ką laimėjo, ir toliau, t. y. į kitas šalis, neis. Tačiau, kaip mus moko istorija (o kai kas ir nemoko), diktatoriai niekada nesustoja ties tuo, ką pasiekė, ir tik laiko klausimas, kada agresijos karas bus tęsiamas. Putinui jos liko labai nedaug, ir tai motyvuoja jį sparčiai judėti pirmyn, kad įgyvendintų savo liguistą ir iškreiptą svajonę įeiti į istoriją sugriaunant visuotinę taiką.
Be the first to comment